Honeypaw

PROJEKTAS

UNESCO nematerialiaus paveldo statusą turinčios sutartinės – senovės giesmės, kurios, manoma, buvo susijusios su pagoniškomis apeigomis, kasdieniu gyvenimu ir darbu. Paprastai tai yra daugiabalsės polifoninės vokalinės ar instrumentinės dainos, įkvėptos bičių šurmulio ir gulbių trimitavimo, artimos viena kitai savo sąskambiu.

Projektas prasidėjo šuoliu į Zenono Slaviūno sutartinių kolekcijos archyvus, nes vien tik gebėjimo atlikti sutartines neužteko, norint kokybiškai jas interpretuoti ir pritaikyti platesniame, tarptautiniame šių laikų kontekste.Slaviūnas su kolegomis surinko šimtus sutartinių pavyzdžių iš šiaurės rytų Aukštaitijos, o 1937 m. išleido savo kolekcijas, tad jos labai pasitarnavo Jurgitai ir Matti studijuojant sutartines istoriniu aspektu.

Tolimesnės projekto veiklos (kanklių kūrimas ir muzikos atlikimas) menininkus kuriam laikui perkėlė į Manitoulin salą, netoli Niagaros atodangos, kur įspūdinga miško paklotė nusidriekia per visą salos šiaurinį krantą. Ši vieta Matti buvo gerai pažįstama iš anksčiau: visai čia pat, jo šeimos ūkiui priklausiusiame miške, menininkas praleido daug laiko, ruošdamas malkas žiemai.

Kanklėms skirtas medis turi būti pakankamai tuščiaviduris, kad gerai rezonuotų, bet taip pat pakankamai stiprus, kad laikytų stygas. Išmatavus kiekvieną medį, matematiškai apskaičiuojamas stygų skaičius ir jų įtempimas. Kedrai yra neįtikėtinai atsparūs puvimui, todėl jie idealiai tinka instaliuojant medžio kankles.

Tinkamų medžių paieškos atskleidė, kad Matti pažinojo dar ne visas salos vietas. Bekeliaudami, menininkai atrado kedrus, paslėptus tose estakados vietose, kur uolos išsidėsčiusios tarsi laiptai, kuriose Matti iki tol nėra buvęs.

Apanglėjusių kedro kelmų skaičius juos nustebino. Tolesni vietos tyrinėjimai atskleidė, kad didžiulis gaisras, kuris Manitoulin salą buvo apėmęs 1888 m., drastiškai pakeitė kraštovaizdį ir ekologiją. Kedrai tapo vienintele salos relikvija, likusia po ugnies, nes aplink juos atsinaujino miškas. Bėgant metams, daugelis šių kelmų buvo sunaudoti malkoms, tačiau labiausiai neprieinamose kalno šlaito vietose jie išliko.

Grįžus namo į Torontą, Matti daugiausia dėmesio skyrėgarso montažui, o Jurgita dirbo ties video ir nuotraukų redagavimu.

Projekto remėjas: Lietuvos Kultūros Taryba

Dijūta Kolnali, Dijūta Berželi​

Dijūta kolnali, Dijūta berželi
Tūto dijūto, Tūto dijūto

Ši archaiška, minimalistinė apeiginė sutartinė yra tinkama pradedant mokytis giedojimo tradicijos. Viena iš pirmųjų sutartinių, kurias įdainavome kartu, buvo labai panaši į šią. Todėl radus „Dijūta kolnali“ versiją archyvuose, kilo mintis sujungti  kelias sutartines panašiu tekstu į bendrą kompoziciją.  Žodis „Dijūta“ greičiausiai siejasi su Dijokalniu.

„Dijokalnis yra kalnas prie Zasinyčių. Sakydavo, kad raganos šoka aplink tą kalną,” – taip vietovės specifiką apibūdino Slaviūnas.

Palei Huron ežera, kur ir įrašėme šį video, yra keletas klintinės uolos atbrailų. Klipe matomas medis remiasi į uolą prie pat estakados viršaus, taip sukurdamas tiltą voverėms bėgti iš vieno lygio į kitą, ką praktiškai atradome beįrašinėdami sutartinę.

Ko, Tu, Kad berželi

Lioi, ko tu berželi, Lioi, ko neaugai, Lioi, ko neaugai?

Ko tu, kad, berželi, Ko neaugai, lylia, Ko neaugai, lylia?
Kas gi tau valalas, Valalas nedeve, Valalas nedeve?
Argi tau žiemela, Valalas nedeve? Ko neaugai, lylio?
Argi vasarėla, Valalas nedeve? Ko neaugai, lylio?
Ko tu, ko, berželi, Ko neaugai, lylia, Lapelių neklostei?

Besidomint suomių ir lietuvių tradicijomis, pastebėjome bendrus ryšius. Beržas yra simbolis, randamas tiek Kalevaloje, tiek lietuvių tautosakoje. Tad pirmasis mūsų dueto projektas buvo šešėlių teatro pasirodymas „Ko tu koivu“, kuris sujungė šią sutartinę su Kalevalos tradicijos poezija.

Į didžiąją dalį kalno šlaitų buvo sunku patekti dėl tankiai apaugusių miško plotų bei stačių uolienų. Video matomą medį aptikome vienoje iš nedaugelio Manitoulin vietų, kur kalva gana nuožulni, o priešais atsiveria gražus kraštovaizdis.

Mano Vainykas, Jurdabra​

Mana vainikas, judabra
Sunkiai pelnytas, judabra
Šilaly rinktas, judabra
Trakely pintas, judabra
Šalau kojelas, judabra
Pučiau rankelas, judabra
Judabrėla, judabra
Judabrėla, tatato

Sutartinės yra daugiabalsės polifoninės giesmės, paprastai atliekamos nedideliu būrelių žmonių.   Dviejų žmonių atliekama sutartinė vadinama dvejinė, tokios kaip ši, paprastai susideda iš muzikinių elementų, netradicinių vakarų klausytojams. Mus labiausiai traukia sutartinės, skirtos atlikti dviese, dėl savo sekundinių sąskambių ir sinkopuotų ritmų. Trijų (trėjinės) ir keturių (keturinės) balsų sutartinėse yra tarpų, kuriuose atsiskleidžia individualūs kiekvieno balso niuansai bei dainininkai gali atsikvėpti. Mes dažnai pritaikome trejines ir keturines sutartines, kurios įprastai atliekamos trijų, keturių asmenų, tačiau jos suskamba kiek kitaip.  

Dūno upė

Dūno, dūno upe

Dūno upe, lylio, Gilus ažerėlis.
Dūno upe, lylio, Tami ažerėly,
Dūno upe, lylio, Plaukia untinėlis,
Dūno upe, lylio, Ir mana bralalis.
Dūno upe, lylio, Tami ažerėly,
Dūno upe, lylio, Plauka daug žuvelių.
Dūno upe, lylio, Atais ribakėlis,
Dūno upe, lylio, Išgaudys žuvelas.
Dūno upe, lylio, Daug yra žuvelių.

Šio projekto planas buvo sugroti po sutartinę ant atskirų medžių. Tačiau, kai šlaite šalia Hurono ežero radome šiuos dvynius kelmus, atsivėrė galimybė atlikti įvairesnes sutartines, kur balsai vienu metu užgauną tą pačią natą.  Beje šioje vietoje miškas yra gana tankus, todėl vandenį sunku pamatyti. Visgi, ežero bangavimas gali būti labai garsus.

Tą rytą, kai įrašinėjome, planavome giedoti kitą sutartinę. Tačiau atėję į vietą spontaniškai nusprendėme, jog akimirkai įamžinti labiausiai tiks “Dūno upė”, o skambančios bangos taps trečiuoju balsu sutartinėje.

Dijūta kalnali

Dijūta kalnali, Dijūta kalnali

Ši sutartinė yra pirmoji, kurią kartu susidainavome. Tai yra viena iš labiausiai žinomų sutartinių Lietuvoje, dažnai dainuojamų dideliuose susibūrimuose. Tai yra geras sutartinių matematinės struktūros pavyzdys, nes antros dalies ritmas yra tiksliai veidrotiškas  pirmosios dalies ritmui. Žodžiai labai paprasti, greičiausiai turintys omenyje Dijokalnio piliakalnį Lietuvoje.

Piliakalnių aukštis Lietuvoje kartais siekia iki 60 metrų, o šios Niagaros atodangos Kanadoje atkarpa taip pat yra apie 50-60 metrų, nors kraštovaizdis yra visai kitoks.

Labus vakarus

Labus vakarus, Judabra totata,
Vakarėlis, Judabra totata.

— O ko jūs ieškot, Ko žvalgaujat?
— Bernelių ieškom, Bernužėlių,
— Spėkit vardelį, Vardelėlį,
— Antanas vardu, Antaniukas,

Žaidžiamoji sutartinė, kurios dainuotojos bando atspėti vaikinų vardus esančius susibūrime. Antanas –   vaikino vardas kurį dainuotojai gali keisti bedainuojant.

Kartu šią sutartinę pradėjom mokytis derinadami su suomių instrumentu –jouhikko. Mums taip patiko šis muzikinis derinys kad įkvėpe tolimesnioms paieškoms, ką dabar galime teigti kaip Honeypaw grupės skambesį. Klausykite čia>>

Gegutė sode, sode kukavo

Gegutė sode,
Sode kukavo.

Gegutės pilkos,
Pilkos plunksnelės.

Gegutė meilus,
Meilus paukštelis.

Gegutės skardus,
Skardus balselis.
Ū-ū-ū!

Pirmieji šeši vaizdo įrašai buvo padaryti 2020 metų Liepą per mūsų pirmąją kelionę į Manitoulin salą. Filmavimas ir garso įrašymas vyko vienu metu, kas vėliau apribojo vaizdo ir garso įrašų montavimą, mat kiekvienas mikrofonas užfiksavo tuo pačiu ir aplinkos garsus. Paskutinius tris rugpjūčio mėnesio vaizdo įrašus nusprendėme įrašyti atskirai: įgrojimą kanklių instaliacijos medyję  ir dainavimą, o vėliau nufilmuoti ir vaizdo įrašą. Paaiškėjo, kad dėl geresnės mikrofono pozicijos, supaprastėjo garso įrašų montavimo procesas.

Ši sutartinė apibūdina gražias gegutės plunksnas ir balsą. Sutapimas, kad “medžių kanklių” įrašymo metu netikėtai nuo ežero pusės pradėjo klykauti juodakaklis naras (paukštis). Grįžę kitą dieną filmuoti vaizdo įrašo, atradome, kad dygliakiaulė, kurią mes sutikome, gyvena oloje šalia mūsų filmuojamo medžio. Šią vietą pasirinkome ne kiek dėl paties medžio, o dėl, kad erdvė aplink atrodė tiesiog magiškai.

Medžio kankles instaliavom ant negyvo kedro Niagaros atodangoje Manitoulin saloje. Šis medis palyginus su kitais medžiais kuriuos panaudojom projektui, gyveno gana trumpai. Kadangi tuščiavidurė medžio dalis buvo per maža, mes panaudojome kilpas gale stygų pririšant jas prie šakos. Šis metodas išryškino daugybę skirtingų sąskambių, beveik užgoždamas pagrindinį stygos skambesį.

Aš pasėjau apynėlį

Aš pasėjau apynėlį, tėvelio sodelyj.
Dobile, dobiliutėli, dobile.

Ir išaugo apynėlis tėvelio sodelyj.
Ir sukrovė gražius žiedus, žalias apynėlis.
Nuraškysiu gražius žiedus, savo apynėlio.
Talkai alaus padarysiu, svečius nugirdysiu.
Visus svečius nugirdysiu, žaliuoju vyneliu.

Įprastai Sutartinės struktūra sudaryta taip, kad dvi vienodo ilgio melodijos yra sugretintos, tad melodijos ir ritmai atitaria vienas kitam. Slaviūno rinkinyje ši sutartinės melodija užrašyta su keliais papildomais ritmais vienoje iš jos dalių, greičiausiai dėl klaidos. Kai grojome šią sutartinę, pamatėme du akivaizdžius ritmų interpretavimo būdus: kad abi dalys būtų vienodo ilgio, sutrumpinant arba prailginant kai kurias natas. Turint muzikinės patirties grojant Balkanų muziką, nusprendėme sutrumpinti tam tikras natas, suteikdami sutartinei įprastą 7 ritmų frazę.

Medžio kankles instaliavom ant negyvo kedro Niagaros atodangoje Manitoulin saloje. Šis medis turi iškilią spiralės formą ir struktūriškai yra pakankamai tvirtas, kad palaikytų aštuonias melodijos stygas ir keturias bosines stygas. Žemiausia C styga yra daugiau nei dviejų metrų ilgio.

Turėjo liepa devynias šakas

Turėjo liepa devynias šakas.
Čiutala, čiutata, čiutata, čiutata.

– Visas devynias brolaliai kirto.
– Palik, brolali, nors gi devintų
– Nors gegutėlai pasikukuoti.

Kai pirmą kartą kartu pradėjome groti kanklėmis bei kantele, pastebėjome daug bendrų ryšių tarp suomių ir lietuvių kalbos ir kultūros. Šioje sutartinėje brolaliai kirviu (Fin: kirves) kerta liepą. Mes prašome jų palikti nors vieną šaką, kad gegutė galėtų pritupti. Panašiai, suomių mitologijoje, kalbama apie herojų Veinemeiną (Väinämöinen), kirtusį medžius, kad galėtų užsodinti žemę javų laukais. Jis palikęs stovėti vieną medį, kad gegutė turėtų, kur pailsėti.

Jeigų mums būtų tekę pabūvoti Manitoulino saloje po didžiojo 1888 metų gaisro, būtume mate tik išdegusį mišką, kuriame stovėjo tik kedro medžio kelmai, matomi vaizdo klipe. Šis kedro kelmas buvo pakankamai aukštas, kad galėtume instaliuoti ir įtempti iki 180 cm ilgio bosines stygas. Ant kedro matomos žymės greičiausiai išlikusios po jo apkapojimo kirviu, turbūt, pakuroms.