ABOUT THE PROJECT

APIE PROJEKTĄ

ENG

The treeharp sutartinė project is a collaboration between interdisciplinary artist Jurgita Žvinklytė and musician/luthier Matti Palonen.  When they met in 2019, they began sharing aspects of eachother’s cultural background after discovering that Matti had previously learned a few sutartinės, and Jurgita had briefly learned to play the kanklės.  They formed the band Honeypaw, and sutartinės with kanklės accompaniment became one of the defining elements of their sound.  Around the same time, a video of Matti playing a treeharp began to go viral, and the positive reaction it received inspired them to work it into their band.

When the Covid-19 pandemic began, the stability of live music performance disappeared, so they decided to construct a 16 foot tall harp in the living room and started live streaming.  Soon Jurgita received a grant from the Lithuanian Council for Culture to research more sutartinės and produce treeharp sutartinė videos with Matti.  Before heading into the forest, they began the project by diving into the instrumental and vocal archives of Zenonas Slaviūnas.

Sutartinės are ancient chants thought to have been associated with pagan rituals as well as daily life and work.  They are generally multipart vocal or instrumental songs with close harmonies inspired by the buzzing of bees and the trumpeting of swans.  Slaviūnas collected hundreds of examples from men and women during a revival of the tradition, and he published his collections in 1937.  In 2010, the tradition of sutartinė was given Intangible Heritage status by UNESCO.  As folk musicians, Jurgita and Matti strive to maintain the living tradition by studying the style in both a historical and contemporary context.

Matti spent his childhood summers on Manitoulin Island, and many days were spent cutting firewood and timbers from the woodlot of the farm his family owned. 

The woodlot is perched at the top of the Niagara escarpment that runs along the island’s north shore.  For this project, Matti and Jurgita found several cedars and other trees hidden in parts of the escarpment where Matti had never been. 

The number of charred cedar stumps was surprising.  Further research revealed that a huge fire covered most of Manitoulin in 1888, drastically changing the landscape and ecology of the island.  The cedars are the only relic remaining from the fire as the forest regenerated around them.  Over the years, many of these stumps have been used for firewood in all but the most inaccessible areas of the escarpment. 

Cedars are incredibly resistant to rot, so they are ideal for constructing treeharps.  The tree must be hollow enough to resonate well, but strong enough to hold the strings.  After measuring each tree, the number of strings and their tension are worked out mathematically.  A hot sauna and a swim in Lake Huron are the reward for a long day’s work.

Back home in Toronto, Matti focused on sound editing, and Jurgita completed the video and photo editing.

LT

„Treeharp sutartinė“ (medžių kanklių sutartinė) – yra Jurgitos Žvinklytės ir Matti Palonen bendradarbiavimo projektas. Tarpdisciplininio meno kūrėja iš Lietuvos ir suomių kilmės muzikantas bei styginių instrumentų meistras susitiko 2019-aisiais. Matti jau iš anksčiau žinojo keletą lietuviškų sutartinių, o Jurgita mokėjo groti kanklėmis. Susidomėję vienas kito kultūra ir tradicijomis, menininkai įkūrė muzikinę grupę „Honeypaw“. Sutartinės ir kanklių akomponimentas tapo kertiniais jų skambesį apibrėžiančiais elementais. Maždaug tuo pat metu, vaizdo įrašas, kuriame Matti grojo „TreeHarp”, pradėjo sparčiai plisti socialiniuose tinkluose.  Jį mačiusių žiūrovų palaikymo reakcijos paskatino šį eksperimentą taip pat įpinti į „Honeypaw” veiklas.

Prasidėjus „Covid-19“pandemijai, muzikantams teko kuriam laikui atsisakyti gyvo garso muzikinių pasirodymų viešosiose erdvėse. Tai juos įkvėpė savo svetainėje pasistatyti 16 pėdų (~ 5 metrai) aukščio arfą ir pradėti sekmadienines „gyvo garso” koncertų transliacijas internetu. Netrukus Jurgita gavo Lietuvos kultūros tarybos stipendiją, skirtą tyrinėti sutartines* ir kartu su Matti kurti medžių kanklių sutartinių vaizdo įrašus.

UNESCO nematerialiaus paveldo statusą turinčios sutartinės – senovės giesmės, kurios, manoma, buvo susijusios su pagoniškomis apeigomis, kasdieniu gyvenimu ir darbu. Paprastai tai yra daugiabalsės polifoninės vokalinės ar instrumentinės dainos, įkvėptos bičių šurmulio ir gulbių trimitavimo, artimos viena kitai savo sąskambiu.

Projektas prasidėjo šuoliu į Zenono Slaviūno sutartinių kolekcijos archyvus, nes vien tik gebėjimo atlikti sutartines neužteko, norint kokybiškai jas interpretuoti ir pritaikyti platesniame, tarptautiniame šių laikų kontekste.  Slaviūnas su kolegomis surinko šimtus sutartinių pavyzdžių iš šiaurės rytų Aukštaitijos, o 1937 m. išleido savo kolekcijas, tad jos labai pasitarnavo Jurgitai ir Matti studijuojant sutartines istoriniu aspektu.

Tolimesnės projekto veiklos (kanklių kūrimas ir muzikos atlikimas) menininkus kuriam laikui perkėlė į Manitoulin salą, netoli Niagaros atodangos, kur įspūdinga miško paklotė nusidriekia per visą salos šiaurinį krantą. Ši vieta Matti buvo gerai pažįstama iš anksčiau: visai čia pat, jo šeimos ūkiui priklausiusiame miške, menininkas praleido daug laiko, ruošdamas malkas žiemai.

Kanklėms skirtas medis turi būti pakankamai tuščiaviduris, kad gerai rezonuotų, bet taip pat pakankamai stiprus, kad laikytų stygas. Išmatavus kiekvieną medį, matematiškai apskaičiuojamas stygų skaičius ir jų įtempimas. Kedrai yra neįtikėtinai atsparūs puvimui, todėl jie idealiai tinka instaliuojant medžio kankles.

Tinkamų medžių paieškos atskleidė, kad Matti pažinojo dar ne visas salos vietas. Bekeliaudami, menininkai atrado kedrus, paslėptus tose estakados vietose, kur uolos išsidėsčiusios tarsi laiptai, kuriose Matti iki tol nėra buvęs.

Apanglėjusių kedro kelmų skaičius juos nustebino. Tolesni vietos tyrinėjimai atskleidė, kad didžiulis gaisras, kuris Manitoulin salą buvo apėmęs 1888 m., drastiškai pakeitė kraštovaizdį ir ekologiją. Kedrai tapo vienintele salos relikvija, likusia po ugnies, nes aplink juos atsinaujino miškas. Bėgant metams, daugelis šių kelmų buvo sunaudoti malkoms, tačiau labiausiai neprieinamose kalno šlaito vietose jie išliko.

Grįžus namo į Torontą, Matti daugiausia dėmesio skyrė  garso montažui, o Jurgita dirbo ties video ir nuotraukų redagavimu.